Vados ir šuniukai pardavimui

Mūsų šunys

APIE VEISLĘ:

Špicai kildinami iš senovės durpinių šunų. Štai 5 000 metų senumo radiniai Šveicarijoje – akmens amžiaus šunų palaikai. Irake surastas senovinis antspaudas, kuriame irgi pavaizduotas į špicą panašus šuo. Tokie šunys priklausė šumerams, gyvenusiems Irako žemėse IV-III amžiuje prieš Kristų. Smailianosiai šumerų šuneliai neganė ir nemedžiojo.

Šiaurės tautoms špicų reikėjo kinkiniams traukti, ten juos šaukė laikomis arba haskiais. Savo špicų turėjo japonai, kinai. Europos kraštuose, besiribojančiuose su jūra arba vandenynu, špicai saugojo laivus ir naikino juose žiurkes. Iš durpinių ir polinių gyvenviečių šunų atsirado didžiausi vokiečių špicai – volfšpicai (vok. Wolfsspitz – smailianosis). Špicai klestėjo Vokietijoje – XIX a. pab. čia veisė 5 veislių špicus. Viduramžiais jų laikė Europos ir Azijos gyventojai, bet populiariausi jie buvo mūsų kontinente. Didieji špicai sargavo, jie atsirado sumišrinus vietos šunis su šiauriečių laikomis. Mažieji špicai tapo šeimos numylėtiniais. Jie dominavo iki XIX a. pabaigos, kol Europoje įsigalėjo anglų šunų veislės bei iš Kinijos atvežti pekinai.

1450 metais Žemutinio Reino apylinkėse (Vokietija) atsirado mažų smailianosių šunelių, o nuo XVIII amžiaus prasidėjo kruopšti jų selekcija. Baltus špicus veisė Ebersvalde ir Pomeranijoje, pilkus – prie Reino, juodus – Viurtenberge, kur mažiukai špicai gainiojo iš vynuogynų kenkėjus paukščius. Stambiausius špicus veisė prie Diuseldorfo ir Acheno.

Špicus tapė L.Richteris (1803-1884), jų laikė rašytojas E. Zola, kompozitorius Mocartas. Rusijos carienė Jekaterina, Prancūzijos imperatorienė Žozefina bei karalienė Marija Antuanetė – ištikimos špicų gerbėjos. Špicą „pašlovino“ A.Čechovas kūrinyje „Dama su šuniuku“, o filme jį suvaidino baltas špiciukas Pušok.
1760 m. Anglijos karalius Georgijus III vieno pobūvio metu susirinkusius svečius supažindino su savo augintiniais – mažaisiais špicais. Mažyliai sukėlė furorą, bet tikromis garsenybėmis tapo karalienės Viktorijos dėka. Tais laikais madingiausi buvo oranžiniai ir smėlio spalvos šuneliai. Špicų atsirado tiek daug, kad 1891 metais atsirado galimybė įsteigti Anglijos Pomeranijos špicų mylėtojų klubą. Klubas patvirtino špicų standartą ir suskirstė šunelius į 2 grupes pagal svorį: iki 2,5 kilogramų ir didesni. 1915 m. klubas leido dalyvauti parodose špicams, sveriantiems ne daugiau kaip 3,6 kg, vadino juos karalienės Viktorijos Pomeranijos špicais.
1890 m. balti špiciukai pateko į JAV ir užkariavo amerikiečių širdis. Praėjus dešimtmečiui, Amerikos kinologų klubas įteisino Pomeranijos špicus – patvirtino jų standartą, o pirmosios špicų parodos rengėjai galėjo pasigirti net 138 dalyviais!

CHARAKTERIS

Špicai yra energingi ir narsūs. Jie – triukų meistrai cirke, aktoriai filmavimo aikštelėse, šunų vikrumo varžybų lyderiai. Špicai pasižymi gera klausa, yra budrūs, sargūs. Jie nepatiklūs svetimiems, prisiriša prie namų ir namiškių. Noriai mokosi komandų, tačiau iš šeimininko reikalauja pagarbaus elgesio ir kantrybės. Nors maži, nenusileidžia dideliems šunims, yra narsūs ir išdidūs. Kilus pavojui, drąsus ir ryžtingas. Noriai žaidžia net sulaukęs garbaus amžiaus, visuomet pasirengęs lydėti šeimininką. Mėgsta paloti, kad atkreiptų mylimo šeimininko dėmesį. Draugiškas su kitais gyvūnais, geriausiai sutaria su gentainiais, todėl patartina laikyti jų keletą.

IŠVAIZDA

Nykštukinių (Pomeranijos) ūgis 18 – 22 cm, o mažųjų špicų – 23-28 cm ties ketera. Mažųjų špicų kailis esti juodos, baltos, rausvos, rausvai oranžinės, kreminės, pilkos ir kt. spalvų. Špicų nykštukų – juodos, rausvos, baltos, rausvai oranžinės, pilkos ir kt. spalvų. Šunų mylėtojai pirmiausia atkreipia dėmesį į puošnią, gausią špico apykaklę. Špicų plaukai ne prigludę, o tarytum pašiaušti, tai išskirtinė jų puošmena, kaip ir užriesta kilpiška uodega. Visiems vokiečių špicams taikomas didžiojo špico veislės standartas (išskyrus ūgį ir mažesnių šunų smulkesnį sudėjimą). Vokiečių špicus FCI priskyrė V grupei (Nr. 97).